- veldėmė
- veldė́mė sf. (1) K.Būg, NdŽ, KŽ, DŽ1, véldėmė (1) Š, BŽ275, NdŽ 1. paveldima ar paveldėta nuosavybė, turtas; palikimas: Negal iš galvos lietuviams to iškulti, kurie vis tar, jog žemė esanti jų veldėmė S.Dauk. 2. valda, valdoma teritorija: Visvaldis, pagrįžęs į savo veldėmę, pelinus krapštė savo pilės ir buveinės S.Dauk. 3. A.Sal paveldėtas dalykas: Tvirtapradė priegaidė nėra senovės veldėmė K.Būg.
Dictionary of the Lithuanian Language.